Prieširdžių virpėjimas

 Prieširdžių virpėjimas nustatomas 34 proc. visų hospitalizuotų pacientų, varginamų širdies aritmijų. Viena iš pagrindinių virpėjimo atsiradimo priežasčių yra padidėjęs arterinis kraujo spaudimas. Prieširdžių virpėjimas dažniau nustatomas vyresni- ems pacientams (<1proc. žmonių, vyresnių nei 60 metų, ir >6 proc. vyresnių nei 80 metų). Prieširdžių virpėjimas labai padid- ina mirštamumo riziką, nes, Framinghamo tyrimo duomenimis, sukelia 23,5 proc. insultų per metus 80–89 amžiuje. Pacientams, varginamiems nuolatinio prieširdžių virpėjimo ir sergantiems hipertenzija, gali padėti vaistai, skirti širdies sus- itraukimo dažniui ir kraujo spaudimui kontroliuoti, tokie kaip β blokatoriai ar dažnį retinantys kalcio kanalų blokatoriai (vera- pamilis ir diltiazemas) derinant su antitromboziniais vaistais. Jie ypač efektyvūs esant nuolatiniam prieširdžių virpėjimui. Atlikti tyrimų su AKF inhibitoriais rezultatai taip pat parodė gerą jų (kartu su amiodaronu) protekcinį poveikį mažinant pakartotin- io prieširdžių virpėjimo atsiradimą. Panašūs rezultatai pastebėti ir vartojant angiotenzino receptorių blokatorius.