Įvadas

          Visame pasaulyje sparčiai didėja sergamumas hipertenzija, o nuo jos mažai atsilieka sergamumas koronarine širdies liga ir insultais, kurie, beje, dažniausiai pasitaiko besivystančiose šalyse. Pastaruoju metu padidėjęs arterinis kraujo spaudi mas, kaip ir jo korekcijos ypatumai, yra viena iš dažniausiai nagrinėjamų temų vidaus ligų medicinos praktikoje. Šeimos gydytojas yra pati svarbiausia pacientų priežiūros gran dis, galinti laiku nustatyti patologinį arterinio kraujo spau dimo svyravimą, išaiškinti rizikos veiksnius, taip pat vykdyti tiek kompleksinį prevencinį darbą, tiek ir ilgalaikę gydymo programą. Kita vertus, kraujo spaudimas yra normalus kinta masis, gana tolydžiai pasiskirstęs įvairiose amžiaus grupėse.
          Apskritai mes nesurastume atskirų visuomenės pogrupių, kurie išimtinai hipertenzija sirgtų arba ne. Egzistuoja tik atskirų žmonių grupių ypatumai, susiję su gyvenamosios vietovės, mitybos tradicijomis, gretutinėmis ligomis bei psi chosocialiniais veiksniais. Primityviose bendruomenėse, ku riose nutukimas ir druskos vartojimas reti dalykai, hiperten zija yra praktiškai nežinoma, o kraujo spaudimas, didėjant žmonių amžiui, nedidėja taip greitai. Todėl galima teigti, kad hipertenzijos vystymąsi atspindi dinamiška ir kompleksiška genetinių bei aplinkos veiksnių sąveika. Tai patvirtina ir ty rimo, atlikto su japonais, kurie iš Japonijos persikėlė gyventi į Vakarinį Amerikos krantą, rezultatai. Aukšto kraujo spau dimo ir insultų paplitimas Japonijoje yra labai didelis, tačiau sergamumas koronarine širdies liga – mažas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad, japonams persikėlus gyventi į Ameriką, hiper tenzijos ir insultų dažnis sumažėjo, o sergamumas koronarine širdies liga padidėjo. Tyrėjai nusprendė, kad, nors ir egzistuo-ja rasinis polinkis sirgti hipertenzija, tačiau aplinkos veiks-niai vaidina vieną svarbiausių vaidmenų šios ligos atsiradime.
          Didžiojoje Britanijoje yra apskaičiuota kraujo spaudimo priklausomybė nuo šalies Šiaurės–Pietų gradiento. Pastebėta, kad kraujo spaudimas yra didesnis šiaurinėse šalies dalyse. Tuo tarpu vienos Afrikos šalies giminingos genetikos kaimo ir miesto gyventojų tyrimo rezultatai taip pat parodė aiškius kraujo spaudimo skirtumus tarp miesto ir kaimo gyventojų. Sergamumo hipertenzija skirtumai nustatyti ir apibendrinus daugiamečių epidemiologinių tyrimų rezultatus. Pastebėta, kad mažiau išsivysčiusiose šalyse hipertenzija yra retesnė, o ir kraujospūdžio didėjimo priklausomybė nuo amžiaus yra mažesnė. Didžiausia medicininė padidėjusio arterinio kraujospūdžio problema – tyrimais įrodytas nuolatinis ir tolydus ryšys tarp įprastinio kraujo spaudimo dydžio ir miokardo infark to ar insulto išsivystymo rizikos. Šis ryšys stipriai mažėja kraujo spaudimui sumažėjus žemiau populiacijos vidurkio. Tai reiškia, kad daug inkstų bei širdies ir kraujagyslių ligų ir jų komplikacijų galėtume išvengti, jeigu pavyktų kraujo spaudimą „išlaikyti“ populiacinio vidurkio ar dar žemesnio ly gio. Įrodyta, kad, pasiekus tikslinį 140 mmHg kraujo spaudimą, insultų dažnis turėtų sumažėti 28–44 proc., o koronarinės širdies ligos dažnis – 20–35 proc. Kita vertus, kraujo spaudi mo padidėjimas ne visose amžiaus grupėse nulemia vienodą koronarinės širdies ligos ir insulto išsivystymo riziką, nes tarp pagyvenusių žmonių ši koreliacija yra mažiau aiški. Taip gali būti todėl, kad dauguma žmonių, kurių kraujospūdis padidėjęs, miršta, o tiems, kurių spaudimas yra žemesnis, jau gali būti subklinikinių ar aiškių širdies ligos požymių, lemiančių kraujo spaudimo sumažėjimą.
          Europosperhipertenzijosse draugija (EHD) ir Europos kardiologų draugija (EKD) 2003 m. paskelbė arterinės hiper tenzijos gydymo gaires, nes Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Tarptautinės hipertenzijos draugijos (THD) sukurtos hipertenzijos gairės buvo pritaikytos šalims, kur labai skir tingas sveikatos priežiūros lygis ir ekonominis išsivystymas. 2003 m. paskelbtos EHD/EKD gairės tapo pagrindiniu doku mentu (nors ir neprivalomu), kurį cituodavo visi mokslininkai ir lektoriai. Šių gairių nuorodų daugiau ar mažiau laikėsi dauguma klinikinėje praktikoje dirbančiųjų gydytojų. Tačiau nuo 2003 m. atsirado visai naujų tyrimų rezultatų, į klinikinę praktiką įdiegti nauji vaistai ir jų deriniai, įvykdytos kelios tyrimų rezultatų metaanalizės, atskleisti nauji faktai apie hipertenzijos vystymosi mechanizmus. Todėl 2007 metais buvo atnaujintos ankstesnės hipertenzijos gydymo gairės, kuriose pateikta išplėstinė ir kritiška sukauptų duomenų apie hipertenziją apžvalga ir nurodytos konkrečios gydymo rekomendacijos atsižvelgiant į klinikinę būklę. Kita vertus, šios naujosios praktinės rekomendacijos (kaip ir analogiškos 2003 metų) yra informacinės, o ne nurodomosios ar pri valomosios, nes skiriasi kiekvienos Europos šalies sveika tos apsaugos biudžetai, profilaktinės medicinos prioritetai. Be to, ir patys pacientai bei juos gydantys gydytojai skiriasi asmeninėmis, medicininėmis ir kultūrinėmis savybėmis, todėl praktikiniame gyvenime visai nenuostabu, kad galime surasti įvairių, toli gražu ne visada optimalių hipertenzijos gydymo sprendimo būdų.
          Tikimės, kad ši mokymo priemonė padės praktikos gydy tojams dar kartą naujai žvilgtelti į seną problemą ir prisidės prie racionalaus, įrodymais pagrįsto hipertenzijos gydymo įgūdžių suformavimo.